|
|
Reklamos_ant_transporto_organizavimas
Vitrinu_reklamos_organizavimas
Reklama per
spaudą Lietuvoje įgavo itin platų mastą, nes pirma, spaudos
skaitymas yra pagrindinis vartotojų laisvalaikio užsiėmimas. Antra -
spauda nuo seniausių laikų yra svarbiausia reklaminio kreipinio
platinimo priemonė. Trečia – reklaminės informacijos platinimu
suinteresuoti ir patys spaudos leidėjai, nes ši veikla visada atneša
didžiules pajamas.
Reklamos
teikėjas, pasirinkdamas spaudos leidinį savo reklaminiam skelbimui
išspausdinti, turi žinoti to leidinio tiražą, prenumeratorių
skaičių, skaitytojų struktūrą pagal profesinę
sudėtį bei socialinę padėtį, leidinio aplatinimo
sferą, leidinio turinį (uždaviniai, tematika, nuolatinės rubrikos),
leidinio publikacijos būdą, bendro puslapių ir puslapių,
skirtų reklamai, skaičių santykį, specialius techninius
duomenis.
Pasirenkant
leidinį, kuriame reklamuosime skelbimą, turime atsižvelgti į
leidinio tiražą ir skelbimų kainą. Ji, be abejo, brangiausia
prestižiniuose ir populiariuose, daugiausia skaitomuose didesnio tiražo
žurnaluose bei laikraščiuose. Didėjant infliacijai, kainos kyla labia
sparčiai. Taigi, reklamos teikėjas turi gerai pagalvoti, kas geriau:
ar išleisti mažiau lėšų ir pasiekti mažesnę auditoriją, bet
gal, priklausomai nuo leidinio tipo, pateikti konkrečią,
tikslesnę ir specializuotą informaciją ir daug brangiau
sumokėti, bet žinoti, kad su paskelbtu skelbimu susipažins 3/5 miesto gyventojų arba 1/3 visos Respublikos, o išlaidos vienam reklaminiam
kontaktui vis tiek nebus labia didelės.
Užsakant
skelbimą spaudoje, reikia žinoti minimalios teksto antraštės,
eilučių, vietos, šrifto, laiko, išleidmo, skelbimo dydžio ir kitus
reikalavimus. Reikia, kad skelbimas spaudoje turi nukonkuruoti konkurentų
skelbimus, padėti reputacijos pagrindus naujoms prekėms pasirodyti.
Lietuvos spaudoje skiriami tokio pobūdžio reklaminiai skelbimai:
·
vaizdiniai – tekstiniai, jie turi kreipinį,
tekstą, reklaminį raginimą;
·
tekstiniai, juose svarbiausia – antraštė, kartai
gali būti akcentuojamas firmos ženklas.
·
Skelbimai – plakatai. Naudojami, kai informacija ir
argumentacija neturi reikšmės, o į pirmąją vietą
reikia iškelti plakato emocinį ir acociacinį turinį;
·
Specialūs skelbimai , dažniausiai spausdinami specializuotose
žurnaluose ir laikraščiuose konkrečiai auditorijai, iliustracijos
juose būna nebent kontūrinės;
·
Piešiniai su užrašais – jie efektyvūs tada, kai tam
tikrą suinteresuotų asmenų rata reikia supažindinti su
konkrečiais gaminių duomenimis;
·
Skelbimai su kuponais, kurie yra patogūs, nes
pirkėjai gali užpildyti atitinkamus rekvizitus, atplėšus ir
nusiųsti prekybos įmonei, todėl tokiame skelbime paprastai
tiksliai aprašoma prekė, jos kaina, pardavimo sąlygos;
·
Serijiniai skelbimai – spausdinami po keletą
kartų, panašios išvaizdos, stiliaus, o seriją jungia pagrindinė
tema.
Lietuvoje naudojama dar
viena spaudos reklamos atmaina. Jos esmė ta, kad į laikraščius,
žurnalus ir kitus periodinius leidinius dedami reklaminiai lapeliai. Jie
paprastai prilygsta skelbimams, o jų efektyvumas veiksmingesnis už
serijinius skelbimus. Jie būna viengubi bei dvigubi ir ypač
paplitę žurnalų prekyboje.
Artima spaudai
informacijos platinimo priemonė yra reklaminiai spausdiniai. Tai
atmintinės, kalendoriai, katalogai, specialūs informaciniai
leidiniai.
Atmintinės dažniausiai spausdinamos
su prekės savybėmis susijusia informacija, akcentuojama arba
primenama tam tikros konkrečios firmos paslaugos, veiklos sritis. Lapeliai
dažnai naudojami ir politiniams tikslams siekti.
Kalendoriai – vienas
populiariausių atskirai spausdinamų reklamos priemonių. Gali
būti paprastas, nieko nereiškiantis ir neraklamuojantis kalendorius, gali
būti informuojantis apie kokią nors prekę ar įvykį,
skirtus tam tikrai progai ar konkrečios įmonės, firmos specialiai
išleistas firminis kalendorius.
Katalogai – labia paplitę
siunčiamoje prekyboje. Reklaminis kreipinys dažniausiai akcentuoja faktus,
kurie turės lemiamą įtaką pirkėjų poveikiui ir
elgesiui. Katalogai dažniausiai spalvoti, gausiai iliustruoti, rupestingai
sudaryti. Katalogų leidyba labia populiari užsienio šalyse. Dažniausiai
spausdinami bendrieji daugybės įvairiausių rūšių
prekių katalogai.
Informacinius
leidinius leidžia gamybinės įstaigos ir įmonės. Juose
spausdinami straipsniai apie naujų gaminių išleidimą, savybes,
duomenys apie konkrečias įmones, jas aplankiusius žymius asmenis,
apie atliekamą mokslinio tyrimo darbą. Jie dažniausiai skirti
didmeniniams pirkėjams. Dar viena atmaina – gamybiniai žurnalai, formuojantys
teigiamą nuomonę apie įmonęir jos produkciją.
Radijo ir televizijos
reklama net labia svarbi Lietuvoje. Ji viena masiškiausių ir
operatyviausių reklamos priemonių. Pagal populiarumą ji aplenkia
tik spaudos reklamą.
Radijo reklama,
palyginus su juos vystymusi ankstesniais laikotarpiais, labai
išpopuliarėjo. Nors psihologiniu efektyvumu ją turėtų
aplenkti televizijos reklama, nes radijo reklama gali naudoti tik garso ir
teksto reklaminius poveikius, ji yra labiau populiari už pastarąją.
Šį skirtumą pirmiausia galima paiškinti didelėmis televizijos
reklamos kainomis ir galimybe pasiekti didesnę auditoriją.
Televizijos laidų negalima nuolat žiūrėti dauguma
gyventojų, na o radijo gali būti klausomasi visur: namie, darbe,
automobilyje netgi gatvėje. Radijo reklama patiekiama įvairiais
būdais: ji būna tiesioginė ir netiesioginė. Joje naudojama
ir racionali, ir emocianali argumentacija, kurioje kartais paliekama vietos
išvadoms, apibendrinimams, palyginimams.
Radijo
apybraižoje smulkiau apibūdinamas prekių savybės. Reporatažai
būna vedami iš įmonių, parduotuvių, parodų. Laidose
gali dalyvauti šių įmonių darbuotojai, eiliniai vartotojai.
Reklaminės radijo laidos būna savarankiškos ( trunka 10-15 min.) arba
derinamos su kitomis laidomis.
Televizijos
reklamos auditorija – taip pat labia įvairi, todėl reklamos
teikėjas paprastai domisi auditorijos sudėtimi, kokie žmonės
mėgsta žiūrėti kokias laidas ir kokiu metu, auditorijos, kuriai
adresuojama reklaminės laidos, psichologija.
Telereklamos
trūkumas – būtinumas vartotojui žiūrint visiškai susikaupti,
sukoncentruoti dėmesį laidai, o radijo reklama to nereikalauja, jos
galima klausyti ir dirbant. Tačiau, antra vertus, teigiamas veiksnys –
patogumas. Televizorių žmogus paprastai žiūri namie poilsiaujant.
Telereklamos jėga – padidintas poveikis žiūrovams, palyginus su
kitomis reklamos priemonėmis, dėka vaizdo, teksto, muzikos, veiksmo,
veikiančių kartu. Todėl ši reklamos preimonė pasižymi
operatyvumu, įtaigumu. Reklamą per televiziją žiūri visa
šeima, todėl galima pasikeisti nuomonėmis, padidėja
veiksmingumas.
Televizijos
reklamoje pagrindinis reklaminio poveikio faktorius yra vaizdas, o tekstas
jį tik palydi. Gyvas pašnekesio formos tekstas leidžia pateikti daugiau
informacijos nei spausdintas. Čia tekstą praturtina diktatoriaus
kalba – intonacija, tembras, tempas, ritmas. Visa tai pagyvina nuotaiką,
padeda geriau suvokti reklamos turinį. Muzika turi tokį pat
poveikį kaip ir radijo reklamos laidų metu. Muzikinis motyvas gali
būti atitinkamas signalas, pranešantis, kad tuoj prasidės televizijos
reklama. Didelę reikšmę turi ir įvairūs garsiniai efektai,
tik jie neturi nustelbti reklamuojamo objekto.
Kad televizijos
reklama būtų efektyvi, svarbu parinkti tinkamą jos perdavimo
būdą, laiką, ypač tada, kai laidos skiriamos tam tikrai
asmenų kategorijai. Geriausias laikas – prieš žinias ir po jų, prieš
filmus ir po jų, įsiterpiant į filmus.
Neseniai prekyboje
praktikuojama reklamuoti prekes ir
prekybos firmas ant transporto priemonių paveikslais ir užrašais. “Reklama
ant ratų” – taip vadinamas šis reklamos būdas neturi sau lygių
kaip poveikio priemonė, atsižvelgiant į jos sugebėjimą
pasiekti milijoninę visuomeniniu
transportu važiuojančią auditoriją. Užsienyje šis informacijos
perdavimo būdas labia populiarus. Jis pasižymi didele reklaminių
kontaktų apimtimi, reikalauja visiškai nedaug lėšų ir
aprėpia didžiulę vartotojų auditoriją. Šiai auditorijai
būdinga ne tik tiksliškumas, bet ir masiškumas, nors šiuo atveju tai
nėra neigiamas požymis, nes kiekvienas reklaminis kontaktas nereikalauja
papildomų išlaidų. Su reklaminiais kreipiniais, platinamais ant
transporto priemonių, susipažįsta apie du trečdaliai
visuomenės – ne tik žmonės, važiuojantys autobusais bei troleibusais,
bet ir praeinantys pro šalį, stovintys autobusų stotelėse ar
gatvėse, važiuojantys nuosavais automobiliais. Į ją kaip į
ryškų ir neįprastą akiai dirgiklį paprastai atkreipiamas
kiekvieno eismo dalyvio – ar jis būtų pėstysis, ar vairuotojas
ar keleivis – dėmesys.
Lietuvoje
organizuojama reklama ant transporto yra trijų tipų:
·
reklaminiai kreipiniai, įrengimai visuomeninio
transporto priemonės salonose.
·
išoriniai plakatai ir skelbimai, klijuojami ant
visuomeninio transporto šonų;
·
reklamos priemonės, įrengiamos transporto
priemonių stotelėse.
Plačiausiai
praktikuojama reklama ant transporto priemonių šonų iš lauko
pusės. Tai ir autobusai, troleibusai bei miesto taksi ir specialusis
įmonių transportas, valstybinių ir ypač naujai
besikuriančių privačių firmų sunkieji tipo
automobiliai. Taksi automobiliai reklamuoja iškvietimo telefono numerius, ant
geležinkelio traukinių vagonų puikuojasi reklaminiai užrašai, ant
autotransporto įmonėms priklausančių automobilių taip
pat pradėta praktikuoti - skelbti reklamą. Nes visa tai transporto
priemonių savininkams duoda pelną.
Lietuvos mažmeninėje
prekyboje pagrindinė reklamos priemonė yra vitrinos. Vitrinų
paskirtis yra apšviesti patalpas, jungti jų vidaus erdvę su gatve ir
kartu papildyti išorinę reklamą. Didinant vitrinas, didinamos
reklaminės ekspozicijos galimybės. Vitrina atitinkamo prekių
apipavidalinimo pagalba informuoja pirkėjus apie prekybos įmonės
specifiką, parduodamų prekių pobūdį.
Lietuvos
parduotuvėse vitrinų apiforminimas yra gana aktualus klausimas,
derinamas su kitų reklamos priemonių naudojimu. Vitrinose prekės
dažniausiai išdėstomos pirmajame plane. Apipavidalinimo priemonės
maksimaliai pabrėžia rodomų prekių privalumus, be to, kartais
naudojama trumpa, bet tiksli informacija apie prekių kainą bei
jų vartojiškas savybes. Vitrinų turinys keičiamas.
Vitrinos veiksmingumas
daug priklauso nuo jos įrengimo, kompozicijos, apipavidalinimo.
Prekių ekspozicijos vitrinoje erdvė būna suskirstyta į tris
dalis: priekinę, vidurinę ir galinę. Vieni daiktai yra dedami
arčiau vitrinos stiklo, kiti – toliau, giliau.
Svarbu intensyviai
apšviesti vitrinas. Iš vitrinos sklindanti šviesa apšviečia šaligatvį
ir naikina ribą tarp gatvės ir patalpos. Ryški šviesa tarsi išskiria
vitriną iš pastato gilumos, padaro ją vakare svarbiausiu gatvės
reginio elementu ir sustiprina jos reklaminį vaidmenį. Projektuojant
vitrinų apšvietimą, reikia turėti galvoje žmogaus regėjimo
ypatumus: juo ryškesnis apšvietimas, tuo greičiau žmogus pajus šviesos
kontrastus. Apšvietimo kokybė turi įtakos daikto formos suvokimui:
juo mažesnis yra apšviečiamas daiktas, tuo daugiau reikia apšvietimo.
Jeigu jis yra per silpnas, negalima detaliai apžiūrėti prekių, o
jeigu jis perstiprus, labia greitai pavargsta akys.
Geresnė yra zigzago
formos vitrina. Ji yra iš stiklo, be tarpusienių, viršuje ir apačioje
sutvirtinti aliuminio profiliai. Horizantaliai tokia vitrina dalijama į
dvi dalis: apatinę, kur išdėstytos prekės, ir viršutinę,
kur montuojamas apšvietimas ir iškaba.
Atskirai pastatytos
vitrinos – tai iš visų šonų įstiklintos dėžės,
statomos ant šaligatvių, praėjimuose, laukiamosiose salėse.
Kai kuriuose vaisių
ir daržovių parduotuvėse įrengiami drėkinami vitrinos
stiklai, pro kurio skylutes vanduo trykšta į vitrinos stiklą, o
nutekėjęs žemyn surenkamas ir nuleidžiamas į kanalizaciją.
Tokioje vitrinoje visada palaikoma vienoda temperatūra ir
drėgmė, vaisiai ir daržovės negenda, nevysta.